Mūsų Maidanas - rinkimai

Prof. Povilas GYLYS, Seimo narys - specialiai „Vakaro žinioms“

Esu evoliucionierius, kuris skeptiškai žiūri į revoliucijas ir revoliucionierius. Kaip rodo istorinė patirtis, revoliucijos retai veda prie jų metu keliamų idealų įgyvendinimo. Greičiau priešingai. Prisiminkime kad ir 1917 metų bolševikų revoliuciją. Ar ji sumažino neteisybę, panaikino skriaudas?

Tačiau revoliucijos vis tiek kyla. Paprastai dėl to, kad šalyje susiformuoja didžiuliai disbalansai, kad dominuojanti ideologija ir kartu praktika vis labiau neatitinka tikrovės. Taip buvo ir tarybinės sistemos žlugimo išvakarėse. Tą žlugimą galima laikyti revoliucija. Tuometinė revoliucija buvo bandymas išeiti iš sisteminės krizinės situacijos, kurioje buvo atsidūrusi ana visuomenė.

Giliai įkvėpęs drįstu teigti, kad Lietuvoje šiuo metu turime kritinę situaciją, kurią liudija sparčiai prastėjanti demografinė situacija, akis badanti nelygybė, skurdas, socialinė atskirtis, taip pat ryškėjantys autoritarizmo, teisėsaugos degradavimo požymiai, augantis plačiai suprantamo, ne tik juridinio, teisingumo stygius.

Viena pagrindinių šios krizinės situacijos priežasčių yra tai, kad mūsų šalis, kaip ir daugelis potarybinių kraštų, yra „kreivos“ ideologijos nelaisvėje. Ta ideologija - individualizmas. Moksliškai jis vadinamas metodologiniu individualizmu. Lietuvoje jį išpažįsta liberalai.

Ši kraštutinį, bolševikinį kolektyvizmą pakeitusi ideologija yra pagrįsta prielaida, kad vienintelė visuomeninė tikrovė gali būti suvesta į atskiro, egoistiško ir asmeninių malonumų siekiančio individo mąstyseną ir elgseną.

Vaizdžiai kalbant, individualizmas yra bolševizmas atvirkščiai. Bolševikai absoliutizavo kolektyviškumą, o liberalūs individualistai visiškai jį neigia ir į aukštumas kelia autonomišką, egoistišką individą. Šioje mąstysenoje beveik nelieka vietos šeimai, bendruomenei, tautai ir kitiems grupiniams, kuopiniams dariniams. Tai, kad šis teiginys nėra išsigalvotas, galima įsitikinti skaitant kad ir Liudvigo fon Mizeso (Ludwig von Mises) veikalus, Lietuvos laisvosios rinkos instituto rašinius bei liberalų partinius pareiškimus.

Ši individualistinė paradigma šiandien yra užvaldžiusi didžiąją dalį (gerai, kad dar ne visą) Vakarų civilizacijos. Taip pat ir Lietuvą. Iš jos kyla rinkos fundamentalizmas, ekonomikos tapatinimas su verslu, viešojo sektoriaus „reformos“ pagal rinkos principus, tautos, bendruomenės, šeimos ir kitų grupinių darinių nuvertinimas.

Individualizmo ideologijos sklaida, žmonių formavimas egoizmo bei hedonizmo, vien malonumų siekimo dvasia veda prie „amputuoto“ mentaliteto plitimo ir vienpusiškų, nesisteminių veiksmų. Arba kitaip prie sisteminės krizės, kurią galima apibūdinti šūkiu: „Kiekvienas už save, kiekvienas prieš kiekvieną.“ Ši ideologija į aukštumas iškelia konkurenciją ir nuvertina solidarumą. Tai ir reiškia mąstymo bei veiksmo, taip pat ir politinio, amputavimą.

Po amputavimo solidarumo žmonių galvose, institucijų planuose, jų praktiniuose veiksmuose lieka nedaug. Todėl normaliu reiškiniu laikomas beatodairiškas siekis įgyvendinti individualius, dalinius, taip pat ir partinius interesus aukštesnių interesų sąskaita. Toks „normalumas“ griauna tradicinės moralės, kuri reguliuoja santykį tarp bendrų ir dalinių interesų, pamatus, nes bendrieji interesai nustumiami į paraštes. Tokiu atveju nėra amoralu ar neteisinga nepaisyti bendrųjų, tarkim, Tautos, interesų, nes jų lyg ir nėra.

Individualistai šnairomis žiūri į visa tai, kas susiję su bendruoju gėriu, su solidarumu. Todėl, jiems, individualistams, laimint, degraduoja mūsų viešojo, solidaraus gyvenimo režimai, kurių paskirtis ir yra kurti bendrąjį gėrį, pavyzdžiui, teisingumą.

Bendrasis gėris yra tai, ko dažniausiai negalime sukurti pavieniui ir kuo mes naudojamės kartu - nuo kelių iki oro prognozių ir įstatymų. Kitaip tas gėris vadinamas viešuoju gėriu, o jo, to gėrio, dalys viešosiomis gėrybėmis.

Bendrąjį gėrį kuria solidariai veikiančios žmonių grupės: šeimos, bendruomenės, tautos. Valstybė atsirado tik todėl, kad visuomenei sudėtingėjant žmonėms reikia vis daugiau viešųjų gėrybių, kurių pavienės bendruomenės sukurti negali. Valstybė, pagal holistinį jos apibrėžimą, turi būti bendrojo gėrio kūrėja. Deja, valstybė dažnai ne tik kuria bendrąjį gėrį, bet ir prisideda prie viešojo blogio atsiradimo. Valstybinės institucijos yra efektyvios, kai žmonės suvokia bendrojo, sisteminio, infrastruktūrinio gėrio reikšmę ir kai jie, kaip piliečiai, investuoja savo pinigus (mokesčiai) ar kitus savo išteklius (gabumus, laiką) į bendrojo gėrio, viešųjų gėrybių kūrimą.

Jeigu žmonės nesuvokia, kas yra bendrasis gėris, jei jie nesupranta, kam egzistuoja valstybė, ir atitinkamai jeigu deramai neinvestuoja į viešųjų gėrybių kūrimą, pastarųjų ima stigti arba jų kokybė yra prasta. Dėl to ir atskiras individas, ir šeima, ir tauta patiria bendrąją žalą, kurios prigimties daugelis žmonių nesuvokia. Nes vadovaujasi individualistine pasaulėžiūra. O ja remiantis tos prigimties įžiūrėti neįmanoma.

Tomis bendrojo gėrio deficito sąlygomis ima prastai veikti ne tik mokyklos, ligoninės, universitetai bei teatrai, bet ir šeimos. Taip pat ir verslas. Mat visi šie subjektai negauna to, kas būtina visiems jiems funkcionuoti. Turiu galvoje gerus, normalius įstatymus, poįstatyminius aktus, apskritai valdžios sprendimus, adekvatų įvairių viešojo sektoriaus šakų finansavimą ir pan. Prie to paties priskirčiau teisingą, subalansuotą mokesčių sistemą ir t.t. Visa tai priklauso bendrojo gėrio sričiai.

Jeigu įstatymai, valstybės ekonominė politika ir pan. yra iškreipti, neprotingi, viešojo gyvenimo finansavimas iš biudžeto yra nepakankamas, tuomet visuomenę užtvindo viešasis blogis. Jeigu jo susikaupia kritiškai daug, gali paralyžiuoti visą visuomenės gyvenimą. Esant bendrojo gėrio stygiui ir stiprėjant viešojo blogio pradui visuomenė ima gyventi bendrybių tragedijos (The tragedy of the commons) sąlygomis.

Tai gali įvykti tuomet, jeigu galią turintys - ne tik politikai, bet ir žurnalistai, teisėsaugos atstovai - tinkamai nevykdo savo funkcijų dėl nesupratimo arba dėl piktos valios.

Tokį procesą galima vadinti korupcijos įsigaliojimu, korupciją suvokiant kaip gedimą, puvimą pačia plačiausia prasme, nesuvedant jos vien į kyšininkavimą.

Kai aukščiausios viešojo gyvenimo struktūros tampa ypač korumpuotos ir neatlieka savo tikrosios misijos - valdžia „gamina“ prastus įstatymus ir sprendimus, teisėsauga nevykdo teisingumo, o žiniasklaida vietoj informacijos skleidžia dezinformaciją ir vietoj viešą interesą ginančio sarginio šuns funkcijos atlieka paklusnaus dominuojančios grupuotės pudelio vaidmenį. Kai inteligentai, įsikūrę savo dramblio kaulo bokšteliuose, atitrūksta nuo pilietinės - pilies interesų gynimo - veiklos, susiformuoja revoliucinė situacija. Ji nėra fiziškai matoma, bet dalis visuomenės (jautrūs piliečiai, labiau išsilavinę žmonės) geba ją suvokti. Tai tarsi sprogstamosiomis socialinėmis dujomis užtvindyta viešoji erdvė...

Paprastai revoliucinės situacijos negeba identifikuoti valdanti, dominuojanti nomenklatūra, kurią visai tenkina JOS PAČIOS padėtis. Tą padėtį, kaip neva gerą, nomenklatūra linkusi tapatinti su padėtimi visoje visuomenėje. Todėl jos gebėjimas įžvelgti revoliucijos pavojų yra menkas.

Tiesa, revoliucinė situacija nebūtinai virsta revoliucija: tam reikia tam tikrų aplinkybių, kurios suveiktų kaip revoliucijos detonatorius. To detonatoriaus vaidmenį gali atlikti ir koks nors rezonansinis įvykis, tarkim, aukščiausio lygio žmogaus korupcinis poelgis, opozicinio lyderio žūtis ir pan. Arba provokacija. Iš vidaus ar iš išorės. Tačiau, jeigu detonatorius nesuveikia, revoliucinė situacija nevirsta pačia revoliucija...

Kaip minėta, revoliucija paprastai yra destruktyvus, griaunantis, nacionalinį turtą (žmogišką, materialinį, finansinį) naikinantis procesas. Nebent pavyksta „aksominis“ jos variantas, kai visuomenei taikiomis priemonėmis - masiniais mitingais, šimtatūkstantinėmis demonstracijomis - pavyksta pašalinti dominuojančią korupcinę nomenklatūrą ir pakeisti ją pažangesne, į bendrąjį gėrį linkusia žmonių grupe. Ir pastaroji, „nelaužydama kaulų“, racionaliomis reformomis sugeba esmingai sumažinti „sprogstamojo mišinio“ kiekį visuomeninėje erdvėje.
 

Nenorėčiau būti labai kategoriškas, tačiau esu linkęs manyti, jog bendrojo blogio kiekis mūsų šalyje sparčiai artėja prie kritinės ribos. Kitaip sakant, yra susikaupęs pavojingai didelis „sprogstamojo mišinio“ kiekis. Tą mišinį beveik kasdien papildo moralės bei teisės normas ignoruojanti juoda rinkimų kova, kurioje intensyviai naudojamos juodosios technologijos pajungiant ne tik partijas, bet ir kitas viešojo gyvenimo sritis - teisėsaugą, žiniasklaidą.

Kai kam gali pasirodyti, kad šio straipsnelio autorius persūdo, dirbtinai sutirština spalvas. Atsakydamas savo galimiems oponentams pateiksiu tik keletą faktų ir argumentų.

Kas gali paneigti, kad:

1) gyvename spartaus konstitucinės sanklodos griovimo sąlygomis, kai parlamentinė respublika įgauna vis daugiau prezidentinės respublikos bruožų;

2) viešojoje erdvėje ima dominuoti viena nuomonė ir atitinkamai baimė išsakyti alternatyvius požiūrius;

3) teisėsaugos struktūros, pirmiausia STT ir policija, vis dažniau ima daryti įtaką politiniams sprendimams;

4) nacionalinis transliuotojas yra užvaldytas grupės ponų bei ponių ir faktiškai tapo privatus. Mat jis tarnauja ne nacionaliniams, o grupiniams interesams ir neužtikrina nuomonių įvairovės.

Tai tik keli mūsų visuomenės portreto štrichai. Jei kas nors norėtų paneigti jų realistiškumą, gali tai daryti. Bet manau, kad ši, kaip ir daugelis kitų, mano analizė bus nutylėta. Nutylėjimas, blokavimas yra įprastinė mūsų viešojo gyvenimo praktika. Tačiau ji nėra demokratinė.

Visa tai žmonės mato. Tai didina jų nepasitenkinimą. Arba kitaip - padaugina revoliucinio sprogstamojo mišinio.

Šaltinis