Be Doros nėra Laisvės!
Šis perspėjimas Algirdo Patacko lūpomis nuskambėjo dar iš Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo tribūnos. Deja, tuomet jis buvo priimtas kaip skambus šūkis, o tikroji jo prasmė taip ir liko nesuvokta.
Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, ir ne vienas tebelaužome galvą, bandydami atsakyti sau į labiausiai neraminantį klausimą:

Kodėl, tapę nepriklausomi, netapome laisvi?...

Kas gi yra LAISVĖ  ?
O kas yra DORA  ?

Iš spaudos:

Įsimintina kauniškio Algirdo Patacko kalba. Joje nėra patoso. Yra susimąstymas.

Kokiais žodžiais Algirdas Patackas kreipėsi į suvažiavimo delegatus ir apskritai į Lietuvą?

Štai ši savo apimtimi palyginti trumpa, bet savo mintimis labai gili kalba, kuri cituojama beveik ištisai. 

„Tekstas, kurį norėčiau perskaityti, pavadintas „Neišduokime“. Jį reiktų suprasti, kaip Sąjūdžio savikritiką, kaip perspėjimą ateičiai, nors kai kam jis gali atrodyti ir per ankstyvas. Tačiau, mūsų nuomone, esame pakankamai subrendę, kad būtume savikritiški.

Dar 1938-aisiais, kuriuos galime pavadinti Lietuvos Respublikos išorinio klestėjimo metais, filosofas Stasys Šalkauskis nerimavo, kad Lietuva praras iškovotą laisvę, jeigu ir toliau šitaip gyvens, jei dvasinis lietuvių tautos gyvenimas nebus gaivinamas gyvąja dvasia. Tačiau šis kvietimas į gyvosios dvasios sąjūdį labai nedaugelio buvo išgirstas. Jis liko balsas tyruose. Lietuvių inteligentija buržuazėjo, dvasininkija klerikalėjo, o ponios karininkienės tautinį drabužį nugyveno iki saloninio. Tuo tarpu iš Rytų lediniais liežuviais jau šliaužė Sibiro šaltis, iš Vakarų jau grūmojo būsimojo „Drang nach Osten“ aidas.

Stasio Šalkauskio žodžiai buvo pranašiški — Lietuva laisvę prarado.

Mes norėtume laisvę atgauti, tačiau pradedame ne nuo to, nuo ko reikėtų — pirmiausia turėtume vaduotis iš savo nuodėmių. Kitaip mūsų laisvės kova vis labiau kryps į nuogą politinę. Iš Sąjūdžio programų jau dingsta pažadai etines ir humanistines vertybes laikyti pirm visko. Vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Ši fizinė kova gresia, kad mūsų dėmesys nukryps nuo pagrindinio priešo — nuo mūsų pačių dvasinio skurdo, nuo blogio mumyse. Ši kova gresia atsisukti prieš žmones — ateistus, okupantus, kitataučius, kitamanius. Šioje kovoje vis labiau bus nenorima priešininko paleisti, leisti jam išsigelbėti atgailaujant, bet siekiama nugalėti, paminti, kaip darė kryžiuočiai su mūsų protėviais, mūsų laisvė virs nelaisve kitiems, meilė Tėvynei virs neapykanta svetimiems, o dora bus tai, kas man šiuo metu patinka. Kova dėl laisvės gali virsti politine kova dėl valdžios. (Plojimai.)

Dora ir laisvė — neatsiejamos: be pirmosios nėra ir antrosios. Sukeisti šias sąvokas — tai padaryti mirtiną neatleidžiamą klaidą. Tai ypač liečia lietuvius kaip etinės kultūros žmones, todėl Sąjūdis turėtų neužmiršti dvasingumo, nenuvertinti jo empiriniais šūkiais ir akimirksninėmis naudomis

.

Sąjūdžio programos projekte etikos klausimai beveik neliesti. Revoliucijų sąvade doros dalyviai aptarti tik prabėgomis, kaip pavieniai atvejai, nesuformuluota principinė nuostata. Jei teigiame, kad Sąjūdis — tai moralinė jėga, ši nuostata būtina.

Kauno iniciatyvinė grupė pamėgino ją suformuluoti.

Sąjūdžio principinė nuostata doros klausimu:

Pirma. Nėra laisvės be doros. Tik dora suteikia teisę kovai dėl laisvės.

Antra. Tautinis atgimimas nesuderinamas su palaidumu ir doros nuolaidomis.

Trečia. Irstant tradicinei moralei, paremtai papročiais, didėja asmeninės atsakomybės, laisvo moralinio apsisprendimo našta.

Ketvirta. Gėrio siekimas tebūnie mūsų įnašas ir auka atgimimui.

Penkta. Mūsų atrama — senoji, unikali, baltiškoji doros kultūra bei istoriškai paveldėtos krikščioniškosios vertybės. Todėl nėra nei istorinio, nei pasaulėžiūrinio pagrindo betaučiam liberalizmui moralės srityje.  (Karšti plojimai.)“